Folkloro ansamblis „Gegutala“

Garliavos kultūros centro folkloro ansamblis „Gegutala” susikūrė 2000 metais. Pradžią davė vaikų folkloro ansamblio „Obelėlė“ tėveliai. Tai ir folkloro ansamblio „Garliavos senoliai“, gyvavusio
1975-2005 metais, tolimesnė tąsa. Dabar ansamlio veikloje dalyvauja ir buvę ansamblio „Obelėlė” vaikai bei jų bendraamžiai.

Nemažai ansambliečių save kildina iš Aukštaitijos, todėl ansamblis atlieka daugiausia aukštaitišką folklorą bei rengiasi aukštaitiškais tautiniais drabužiais. Pastaraisiais metais vis labiau imame gilintis į sūduvių bei dzūkų krašto folklorą.

Jau daug metų ansamblyje gyvuoja sutartinių giedotojų grupė „Mėta”. Giedame liaudiško pamaldumo giesmes, vadinamas „kantičkomis”. Ansambliečiai muzikuoja – yra kapelytė, kurią sudaro armonika, besedlė, būgnas, lumzdelis. Moterys mokosi kankliuoti. Romansai dainuojami, pritariant gitara.

Ansamblis „Gegutala” nuo pat susikūrimo dalyvavo visose Lietuvos Dainų šventėse, taip pat dažnai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose „Baltica”, „Skamba skamba kankliai”, „Atataria lamzdžiai”. Kasmet keliaujame po Lietuvą, dalyvaujame įvairiuose regionų folkloro festivaliuose, renkame medžiagą, koncertuojame kaimo žmonėms, susitinkame su kitais folkloro ansambliais .

Rengiame ne tik koncertines programas, bet ir programas, artimas performansams. Mums rūpi, kad visi pasijustų dalyviais, o ne žiūrovais. Tam labai tinka vaišių programa „Unpyliau turėdamas, išgėriau narėdamas”, vestuvinė programa „Žaidžiame vestuves”, įvairūs bendri pasidainavimai.

Ansamblio pagrindinis tikslas – išsaugoti gyvą mūsų tautos folklorą, tęsti dainavimo tradiciją, todėl folklorą vertiname ne tik kaip meninę tautos raišką, tautos vertybių sanklodą, bet ir kaip
bendravimo priemonę.

Kol gyva mūsų kalba, kol gyvos mūsų dainos – gyvuos ir mūsų tauta. Kai nemaža tautiečių dalis pakėlusi sparnus dairytis po platųjį pasaulį, turi gi kažkas likti namie ir prižiūrėti, kad nesunyktų tautos šaknys, kad visi turėtų kur sugrįžti.

Nėra geresnio bendravimo, saviraiškos, atsipalaidavimo būdo kaip dainavimas bei tradiciniai šokiai. Ar ne todėl mūsų protėviai rado laiko dainoms, pasilinksminimams net per didžiausius darbymečius ar sunkmečius?

Kad pajustume liaudies dainų visą grožį ir jų magišką galią, turime dainuoti. Ne klausytis, o dainuoti. Juk prie dainų susitinka kartų kartos. Tad kviečiame ateiti pas mus dainuoti, šokti, muzikuoti. Saugokim mūsų tautos šaknis visi kartu.