Žaliosios gatvės pabaigoje stovi garažai, o už jų – pieva. Ji jau nepriklauso Linksmakalniui – tai Prienų rajono savivaldybės Išlaužo seniūnijos teritorija. Gyventojai šią vietą vadina „rubežiumi“. Kitas įdomus dalykas – nors gyvenvietė yra Kauno rajone, tačiau pagal bažnytinius žemėlapius ji priklauso Išlaužo parapijai ir Vilkaviškio vyskupijai..
Linksmakalnis yra lyg tvirtovė – į jį vos vienas įvažiavimas, o tvenkiniai aplink, lyg pilį saugantys gynybiniai grioviai. Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, Linksmakalnį ypač slaptam kariniam daliniui, kuriame buvo klausomasi užsienio radijo stočių ir šifruojami radijo pranešimai, sovietų žvalgybininkai pasirinko neatsitiktinai. Teritorija nuošali: iš trijų pusių supama miškų; vėliau, užtvenkus Šventupę ir susiformavus tvenkiniams – iš ketvirtosios pusės apjuosta vandens. Apie šį slaptą karinį miestelį daugiau išgirsite kitose stotelėse. Tik pasakysime, jog sovietų kariai iš Linksmakalnio pasitraukė tik 1993 m. birželio 16 d. Ši data miestelyje kasmet minima ir vadinama Vasaros švente.
Nuo 1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno rajono savivaldybės žinion, čia pradėjo keltis gyventojai. 1995 m. rugsėjį miestelyje atidaroma pirmoji jo istorijoje lietuviška mokykla, o 1996 m. rugsėjį – reorganizuojama į darželį – mokyklą. Linksmakalnio darželis – mokykla iki šiandien veikia 1989 m. statytame pastate. Šalia jo didelis stadionas, kuriame kiekvienais metais birželio viduryje vyksta mūsų jau minėta Vasaros šventė.
Dabar Liepų gatve keliaukite link Linksmakalnio miestelio parko, kuriame išvysite pamatinės mūsų protėvių pasaulėjautos pagoniškosios pasaulėžiūros dievybių skulptūras.
Visos mūsų protėvių dievybės turėjo savo veiklos sritis. Jų žinioje buvo dangus, žemė, vanduo, ugnis, atmosfera ir kt. Visas dievybes siejo vienas tikslas – saugoti ir išlaikyti Visatos amžinumą, kad gyvasis pasaulis niekada nesibaigtų.