Parko lankytojus pasitinka viena galingiausių dievybių – gyvybės teikėja ir jos palaikytoja deivė Saulė. Protėviai tikėjo, kad jos vyras – Mėnuo, o iš šių vedybų kilę vaikai – žvaigždės – Saulės ir Mėnulio dukterys. Saulė buvo svarbi ne tik kaip dangaus šviesulys – saulėtekis ir saulėlydis laikyti ypatingu laiku, kai atliekami tam tikri ritualiniai veiksmai. Prieš Saulės tekėjimą gydomąją galią įgaudavo rasa ir vanduo. Galbūt dėl to ir pro Linksmakalnį tekanti Šventupė buvo laikyta ypatinga? Šviesos metu – darbymetis, Po saulėlydžio – poilsio ir ramybės metas. Tokį ciklą visada diktavo ir diktuos Saulė.
Saulė – dangaus šeimininkė – protėvių buvo tapatinama su nuolat triūsiančia moterimi, laikančia mažiausiai tris namų kertes, bet stebuklingai išliekančia kuklia, pasitempusia, elegantiška. Būtent tokią ją – minimalistinę, meniškai aptakių ir plastiškų formų – pavaizdavo skulptorius K. Grigonis.
Šis parkas Linksmakalnyje su baltiškomis skulptūromis yra ryški atsvara niūrios praeities ženklams: sovietmečiu čia buvo antenų laukas, kurios vėliau nugriautos, paliekant tik pamatus. Per kelis dešimtmečius vietoj jų išaugo beržynas, pramaišiui su ąžuoliukais. Apleistą teritoriją seniūnija pavertė parku – bendruomenės pastangomis iškirsti menkaverčiai krūmai, išplėsta kūdra, tapusi vandens telkiniu, įrengta apie 0,5 km pasivaikščiojimo takų, suoliukai, pavėsinė, rodyklės, stendas ir laužavietė.