Pirmasis sąmoningo žmogaus laikrodis buvo ir yra Saulė. Kai žmogus pastebėjo, kad krintančių šešėlių ilgis ir padėties kitimas susijęs su Saulės regimuoju judėjimu, atsirado Saulės laikrodžiai. Jie gali būti vertikalieji, horizontalieji, poliniai ir pusiaujiniai. Pastarųjų rato plokštuma sutampa su dangaus pusiaujo plokštuma, todėl jie vadinami pusiaujiniais. Jų ratas vertikalės atžvilgiu yra pakreiptas kampu, atitinkančiu vietovės geografinę platumą, gnomonas – tuo pačiu kampu horizontalės atžvilgiu. Toks laikrodis ir yra Linksmakalnio parke.
Sudėję du pagaliukus stačiu kampu, gausime kryžių – sankryžą, būties ir nebūties sankirtą. Būčiai sąveikaujant su nebūtimi gimsta laikas. Jo nenumaldomos tėkmės įspūdį sustiprina išlenkti stipinai – besisukančio rato iliuzija. Senovinės žolės smulkinimo mašinos „akselinės“ ratas suskirstytas į 24 lygias dalis – valandas. Kai Saulė virš rato plokštumos, statmeno jai strypo – gnomono – metamas šešėlis krenta ant dienos metą atitinkančios padalos. Pati žemiausia padala atitinka vidurdienį, kai Saulė yra tiksliai Pietuose ir aukščiausiai tą dieną virš horizonto. Taip rodomas laikas. Tik Saulės laikrodžiai rodo laiką, visi kiti jį matuoja. Saulės laikrodis dar ypatingas tuo, kad rodo tikrąjį laiką. Jam per tūkstantmečius priderinti kiekvieno bioritmai – mūsų biologiniai laikrodžiai.
Lygindami įprastų ir Saulės laikrodžių rodmenis pastebėsime, kad žiemos laikotarpiu mūsų laikrodžiai skuba maždaug 0,5 valandos, o vasarą, dėl dirbtinio rodyklių persukimo į „vasaros laiką“– maždaug 1,5 valandos. Tai galėtų padėti apsispręsti, kokį laiką – vasaros ar žiemos – pasirinkti. Jei tarp kultūros ir natūros renkamės pastarąją, kito kelio, kaip pasirinkti žiemos laiką – nėra.
Saulės laikrodis – priminimas apie natūralų laiką ir paskata rinktis teisingą gyvenimo kelionės kryptį – nusiraminti, neskubėti, rasti laiko sau ir artimam, vadovautis tuo, kas tikra.