Melagiai, me-la-giai tie, kas teigia, kad visi senjorai liūdi karantino metu!
Garliavos sporto ir kultūros centro neformalus daugiabučių vienišių ir brandžios išminties kolekcionierių būrys negali šiuo metu susitikti realiai teminei popietei. Betgi, – galima susiskambinti ir pasidalinti gyvenimo išmintimi!
Susiskambinau ir nustebau. Ieškojau nusivylusių ir piktų senjorų. Ar radau? Taigi, pirmasis skambutis „skrieja“ į Domicelės ir jos negalią turinčios dukros Astos namus. Domicelė apsidžiaugia. „Einame į parkelį abi pasivaikščioti, telefonu su draugėmis pabendrauju. Pagaliau susitvarkiau siuvimo reikmenis. Asta (dukra) tai vis spalvina. Bendrauju su kaimyne, ji tai visai neišeina iš namų,“- energingai pasakoja Domicelė. O kalbėjomės ilgai: apie buvusius planus vasaros kelionei prie jūros, apie pernykštę sugipsuotą koją, „karantininę” kelionę į laidotuves ir gautą baudą vairuotojui, kaukių ir dezinfekcinio skysčio pirkimą ir naudojimąsi. Labai pasiilgusi bendravimo su kitais, o jei bus kur lauke koncertas – būtinai ateisiančios abi.
Pokalbis su Onute pilnas šviesos. „Aš tiesiog džiaugiuosi kiekvienu daiktu. Turiu sode 1 avilį bičių – einu vis pasižiūrėt kaip mano gražuolės”, – pasakoja senjorė. „Stebiu aplink. Gal kokią laukinę sėklą vėjas atpūtė, gal gėlė pražydo, ir gražu. Baisiai vieni kitų išsiilgę, nesusitinku nieko dabar, nors išeinu pasivaikščioti. Žiauriai (taip ir pasakė) džiaugiuosi aplinkinių supratingumu, jaunimas su kaukėmis; maža mergytė praėjo, pamojuoja, saugosi. Žmogus – asmenybė ir reikia gerbti vienas kitą!”. Dar kalbame apie ilgesį anūkams, kelionę autobusu į sodą su irzliais keleiviais, maldas už draugus ir priešus (nors prisimena, kad priešų neturinti ir vėl juokiasi), vasaros dar neatšauktus planus – būsimą giminės susitikimą šeimos parke Šilalės rajone.
Trečiasis pokalbis telefonu su santūriąja Stefa. „Karantino nejaučiu. Laikausi gerai, o pavasaris išginė į daržus. Kas padeda? Pati sau padedu (juokiasi). Nėra ko nervintis dėl to viruso! Vaikai maistą atveža, su drauge telefonu pakalbam – tai draugei viskas negerai: vis žiūri visas žinias, ir man sako, kiek kas kur pasaulyje numiršta. Aš jai aiškinu, kad išjungtų tą televizorių, bet ji negalinti kitaip…”. O paskui su Stefa įsikalbame apie jos vaikystę, kaip ją vos vienerių metukų ištrėmė su tėveliais, kaip grįžusių lapkritį Dzūkijon tėvų su šešiais vaikais niekas nepriėmė, kaip visiškai NIEKO nebuvo valgyti, ir kaip padėjo tėčio draugai.
Senjorai Genutė ir Pranas – inteligentiška nuoširdi šeima. Telefonu su Genute kalbamės apie karantino laiką. „Svarbiausia, turėti viltį,- sako Genutė.- Va, gal neišvažiuosime šiemet prie jūros, bet aš prisimenu gražius vaizdus. Labai norėtųsi, nes turime draugę prie jūros gyvenančią, galėtume aplankyti. O dabar – tai turime sodą, veiklos yra.” Dar Genutė pasakoja, kaip anūkas neseniai padovanojo išmanųjį telefoną (o taip baiminosi tų naujųjų technologijų)! Išmokė juo naudotis, gali pasikalbėti „gyvai” su sūnumi ne Lietuvoje gyvenančiu, anūkais. Mūsų pokalbis pakrypsta apie buvusius darbus, pensiją ir gyvenimo tempą.
Su muzike senjore Danguole kalbuosi kolegiškai. „Nors dar turiu „ketvertuką etato”, bet…labai liūdna nedainuoti ir nebendrauti kasdien”,- sako buvusi muzikos mokytoja. Pasikalbam apie repertuarą, skaitomą literatūrą, kultūros laidas televizijoje, buvusias keliones ir būsimas susitikimų temas. Ne taip jau ir liūdna, kai yra tiek prisiminimų!
Senjorė Milda visai nejaučia karantino: „- Kai išeinu į sodą – viską pamirštu, telefono neimu. Pasikalbu su giminaite, kuri turi ligotą sūnų ir labai pergyvena. Aš neimu į galvą, – jei bus lemta, tai taip ir įvyks”.
O senjorė Valė turi visiškai kitokios patirties: jos šeimos nariai kovo viduryje paskelbus karantiną, grįžo iš kelionės po varginančių patikrų aerouostuose, vėliau privalomai izoliavosi. „Bet dabar jau viskas gerai, o tuo metu – širdis stojo laukiant grįžtant artimųjų”.
Pokalbis su senjoru Vytautu pakrypo apie skleidžiamą TV kanaluose įvairią informaciją, diskutavome apie galimą būsimą vakciną nuo viruso. O kasdien būnant asmeniniame garaže, anot Vytauto, belieka ramiai išlaukti karantino pabaigos – juk vistiek kada nors baigsis. „Tada susirinksime dainuoti, ateisime į sporto ir kultūros centrą pas jus”, pozityviai baigia Vytautas.
Tokie tat vyko telefoniniai pokalbiai gegužę su brandžios išminties kolekcionieriais. Mano skambučiai senjorams, pagalvojau, gal labiau yra skirti man pačiai?
O kaip jaučiatės JŪS, skaitantys šį ilgą tekstą? Ar Jūsų skambutis, nusiųsta žinutė KITAM, pradžiugino Jus pačius?
Režisierė ir renginių organizatorė Z.Butiškytė