2021-07-22

Lietuvą pasaulyje garsina daug sportininkų, bet profesionalų bokse tokius galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Vienas jų – garliavietis Eimantas Stanionis. Boksininkas, kuris sportinį kelią pradėjo Kaune, su LRT.lt pasikalbėjo apie visą savo karjerą, didžiausius pasiekimus, nuopuolius ir tai, kas dažnai lieka paraštėse.

 

„Man patinka tie muštukai, kurie ateina į kovą kaip į karą“, – taip apie savo mėgstamiausią kovojimo stilių kalba E. Stanionis.

Karas ir nuolatinė kova sporte tikrai gali apibūdinti boksininką iš Kauno.

Tiesa, už ringo ribų E. Stanionis buvo gana ramus, gindavo silpnesnius vaikus, tiesa, mokslus krimsti nebuvo taip lengva.

„Buvau gal ramesnis, nes žinojau, ko siekiu, bet nebuvau gatvės vaikas, kuris darytų nesąmones ar muštų kitus. Būdamas vyresnis, jei matydavau, kad jaunesnius skriaudžia mokykloje koks „šustriakas“, tai pasakydavau, kad „truputį ramiau“. Nenorėdavau patyčių, žinau, ką tai reiškia, žiūrėdamas į kitus, ir pats nenorėdavau tyčiotis iš kitų. Nors galėjau, sportavau, bet ne – pats prižiūrėdavau tvarką.

Su mokslais buvo gana sudėtinga. Aš nebuvau tas, kuris labai gerai mokėsi, nelabai gerai susikoncentruodavau į mokslus. Žinojau, kad turiu baigti, mama mane labai spausdavo baigti mokyklą, mokiausi, kiek galėdavau. Aišku, būdavo sunku, bet viską perėjau. Kai prasidėjo varžybos ir stovyklos, buvo be galo sunku ir mokslai jau buvo antrame plane, buvau susikoncentravęs į sportą“, – vaikystę šalia ringo prisiminė E. Stanionis.

Gana greitai kaunietis pradėjo skinti pergales bokso ringe ir iškopė į tarptautinę areną.

„14-os ar 15-os tapau Europos jaunių čempionato prizininku ir tada jau prasidėjo. Pradėjau gauti pinigų – gaudavau 250 litų. Būdavo labai gerai. Nereikėdavo prašyti iš mamos. Buvo smagu, kad galiu kažkiek save išlaikyti.

Pradžioje daug kas netikėjo. Atėjau iš kudo ir niekas manęs nežinojo. Kai dalyvavau Lietuvos čempionate, sugebėjau laimėti prieš Lietuvos čempioną ir visi galvojo, kad „naujas žmogus atėjo ir visai gerai kovoja“. Aš kudo daugiausia kovodavau rankomis, prisižiūrėdavau Tysono ir eidavau kovoti. Jau tada rankos buvo mano stiprioji pusė“, – pirmų didžiųjų pergalių svarbą apibūdino boksininkas.

Mike`o Tysono, Marvino Haglerio, Miguelio Cotto įkvėptas E. Stanionis kopė aukščiausių pasiekimų laipteliais ir toliau – liko per žingsnelį nuo Europos ir pasaulio jaunimo čempionatų medalių, o būdamas dar tik 17 metų sugebėjo sėkmingai žengti ir į suaugusiųjų bokso pasaulį.

„Aš 17 metų laimėjau Lietuvos suaugusiųjų čempionatą, Algirdo Šociko vardo turnyrą. Buvo tikrai sudėtinga, visi kažkiek mane buvo nurašę. Taip, buvau labai jaunas, būdamas septyniolikos metų kovojau su 30 metų veteranais, kurie turi patirties ir jėgos. Aš turėjau savo tikslą, motyvacijos, daug treniravausi ir norėjau išbandyti save.

18 metų vėl laimėjau Lietuvos čempionatą, tada vykau į suaugusiųjų Europos ir pasaulio čempionatus“, – apie perėjimą į suaugusiųjų kovas pasakojo E. Stanionis.

Beveik kiekvieno kovotojo karjeroje ateina tas momentas, kai jis supranta, kad gali kautis su bet kuo ir laimėti bet kurią kovą, jeigu pakankamai pasistengs. Su tuo sutinka ir E. Stanionis, puikiai pamenantis, kada įvyko persilaužimas.

„Ateina, pajauti. Kai kovoji su tituluotu varžovu ir nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi, bet pasirodai gerai, supranti, kad „aš jau netoli“.

Aštuoniolikos metų Čekijoje kovojau su vengru, kuris buvo Europos čempionas. Aš kovojau gerai, tą kovą tikrai laimėjau, bet jam skyrė pergalę vienu tašku. Nebuvau nuliūdęs, žinojau, su kuo kovojau, koks jis tituluotas, ir supratau, kaip gerai galiu kovoti“, – teigė kaunietis.

Be abejo, ne viskas E. Stanionio kelyje buvo rožėmis klota – reikėjo patirti ir skaudesnių pralaimėjimų, su jais susitaikyti ir išmokti žengti toliau. Tiesa, kaip teigė boksininkas, kai kurios dienos būdavo juodesnės už kitas.

„Be pralaimėjimų sportuoti neįmanoma. Pralaimėjimai ugdo, skatina tobulėti, jie kartais duoda daugiau naudos nei pergalės.

Aš manau, kad laikas gydo žaizdas. Būni piktas, atrodo, kad mesi sportą, daugiau niekada nesportuosi. Tada pradedi pavydėti kitiems – plaukikams, bėgikams, kuriems niekas nenuteisėjaus: jei atbėgai pirmas, tai ir būsi pirmas. O čia visiems atrodo, kad tu laimėjai, bet pakelia varžovo ranką“, – apie vidines kovas kalbėjo boksininkas.

Kelionė mėgėjų ringe E. Stanionį vedė vis aukščiau ir aukščiau. Kovotojas buvo pakviestas kovoti ir į pusiau profesionalias bokso lygas, skynė pergales nacionaliniuose čempionatuose, kaupė patirtį, o visa tai pasiekė kulminaciją 2015 metais, kai kauniečiui pavyko sudrebinti visą Europą – iškovoti Europos bokso čempionato aukso medalį.

„Tai buvo žiaurūs metai. Nuo 2013 metų prasidėjo didžiulis varžybų ir treniruočių maratonas. Buvau pakviestas ir kovojau Bundeslygoje, ten laimėjau visas aštuonias kovas. Tada mane pakvietė į APB (AIBA professional boxing, – LRT.lt) lygą, kurioje vyko pusiau profesionalios, pusiau mėgėjiškos kovos. Mane ten labai greitai pakvietė, džiaugiausi dėl to, nes galėjau save išbandyti kitokiose varžybose, kovoti ilgesnį laiką, daugiau raundų.

Ten turėjau septynias kovas: keturias laimėjau, tris pralaimėjau. Iš tų kovų, kurias pralaimėjau, manau, nepralaimėjau nė vienos, turėjau ten būti nenugalėtas, bet yra, kaip yra. Jau ten turėjau galimybę iškovoti kelialapį, deja, bet nepavyko.

2015-ieji buvo patys geriausi, bet ir patys sudėtingiausi – tais metais buvo ir APB lyga, ir Europos čempionatas. Ruošiausi APB lygai, o paskui buvo Europos čempionatas – kovojau APB lygoje, grįžau, vykau į atsigavimo stovyklą Baltarusijoje, kad vėl priprasčiau prie trijų raundų, ir tada iškart vykome į Europos čempionatą.

Nežinojau, ko tikėtis. Visada maniau, kad esu vertas trečios vietos, bet dėl kitko nebuvau tikras“, – apie pasirengimą Europos čempionatui pasakojo E. Stanionis.

E. Stanioniui derinant pusiau profesionalias ir mėgėjiškas kovas teko išmokti boksuotis ir šešių ar aštuonių raundų kovose, kartu nepamirštant trijų raundų kovų subtilybių. Paklaustas, ar tokia kaita neišmušdavo iš varžybų tempo, E. Stanionis buvo atviras.

„Žiauriai išmuša. Visai kitokios treniruotės ir pasiruošimo procesas. Trijų raundų kovose viskas vyksta labai greitai, o šešių raundų kovose reikia daugiau pamąstyti. Na, bet aš turiu gerą trenerį Vidą Bružą, kuris man paruošia puikius treniruočių planus“, – teigė E. Stanionis.

Ne kartą boksininko minėtas V. Bružas ilgus metus buvo ir yra jo treneris. Akivaizdu, kad kovotoją ir trenerį siejantis ryšys yra stiprus. Kaip teigia E. Stanionis, su V. Bružu juodu ir draugai, ir profesionalai.

„Treneris man gyvenime labai daug padėjo, jis yra labai geras psichologas. Anksčiau bijodavau kovoti, bet jis mane nuteikdavo. Su treneriu būdavo nebaisu eiti į ringą. Jei reikėtų pasiimti žmogų ir eiti į karą, tai pasiimčiau trenerį ir, manau, nugalėtume“, – kalbėjo boksininkas.

Istorinis Senojo žemyno auksas ir viską pakeitusios Rio žaidynės

Puikiai Europos čempionatui pasiruošęs E. Stanionis išvyko į Bulgarijos sostinę Sofiją siekti tik pačių aukščiausių rezultatų.

Ketvirtfinalio kovoje dėl bronzos medalio kaunietis vienbalsiai įveikė bulgarą Simeoną Antonovą Chamovą. Kaip LRT.lt pasakojo boksininkas, bulgarui jis buvo nusileidęs jau du kartus, tad ši kova buvo principinė ir nedaug trūko, kad varžovas būtų buvęs nokautuotas. Pusfinalyje lietuvio laukė ispano Youbos Ndiaye Sissokho iššūkis. Nepaisant didelio nuovargio, E. Stanionis jį įveikė daugiau nei užtikrintai.

Finale E. Stanionio laukė baltarusis Pavelas Kastraminas, o pergalė techniniu nokautu ant kojų pakėlė visus bokso sirgalius Lietuvoje.

„Su baltarusiu buvome kovoję pasiruošimo stovykloje, buvome ir sparinguose. Jis tikrai geras, žinojau, kad bus sunki kova. Buvau gerai nusiteikęs, padariau viską, ką galėjau. Jam trūko antakis po mano šoninio smūgio ir kova buvo nutraukta.

Psichologiškai prieš kovą buvo labai sunku, jaučiau atsakomybę, labai norėjau atvežti auksą į Lietuvą. Mano treneris man atsakomybės neužkrauna, bet iš išorės ją jaučiau.

Kai himnas grojo ir stovėjau ant pirmos vietos pakylos, buvo kažkas neapsakomo. Manau, nesu to jausmo daugiau patyręs“, – finalinę kovą ir euforiją prisiminė E. Stanionis.

Kauniečio triumfas tapo istorinis – Europos čempionato auksą Lietuvos boksininkui pavyko iškovoti tik po 22 metų pertraukos, po to, kai tokios pat prabos apdovanojimą 1993 metais iš Europos čempionato parsivežė Vitalijus Karpačiauskas.

Pats boksininkas istorinę savo pasiekimo svarbą puikiai suvokė: „Viską supratau, man buvo be galo smagu. Lietuvos boksas tuo metu buvo pasėdęs, bet aš žinojau, kad jeigu laimėsiu, vėl apie mus rašys ir vėl galėsime būti viršūnėje.“

E. Stanionio pasiekimų banga ritosi ir toliau, o jo radare atsirado didžiausias karjeros iššūkis – 2016 metų Rio olimpinės žaidynės.

„Buvau pasiruošęs ir puikios motyvacijos. Kai laimėjau Europos atranką, galėjau pailsėti, įgavau labai gerą formą ir psichologiškai, ir fiziškai. Su treneriu išsikėlėme tikslus, nejaučiau jokios baimės ten vykdamas. Bet…“ – mąsliai mintį pasakodamas apie pasiruošimą Rio žaidynėms užbaigė kaunietis.

Rio žaidynės E. Stanioniui galėjo susiklostyti nuostabiai – boksininkas buvo puikiai pasiruošęs ir jautė, kad gali parvežti olimpinį medalį į Lietuvą. Pirmoje kovoje kiną Liu Wei įveikęs kaunietis jautė, kad gali žengti ir toliau, tačiau visus planus sumaišė absurdiškas pralaimėjimas aštuntfinalyje uzbekistaniečiui Šachramui Gijasovui.

„Kai išeinu į ringą, noriu padaryti viską maksimaliai, kartais ne viskas gali pasisekti. Bet toje kovoje aš atidaviau viską, po kovos net neturėjau klausimų, ar laimėjau, ar ne. Maniau, kad jau žengiu link kovos dėl medalio, ir buvau labai laimingas.

Kova, aišku, buvo sunki, jis turi labai daug pasiekimų mėgėjų ringe, apie jį nieko blogo negaliu pasakyti, bet tą kovą aš tikrai laimėjau“, – pasakodamas apie pralaimėjimą nedaugžodžiavo E. Stanionis.

Teisėjavimas Rio žaidynėse išties buvo prastas, o tai lėmė ir didžiules pasekmes – dalis teisėjų delegacijos iš žaidynių buvo pašalinta joms dar vykstant, visiems delegacijos teisėjams buvo uždrausta teisėjauti Tokijo žaidynėse. Tačiau tai nenuplovė to neteisingo sprendimo, su kuriuo gyventi turėjo E. Stanionis.

„Buvo depresija, lūžis. Jei pats pralaimėčiau, tai pralaimėjimus aš priimu puikiai ir moku su jais susitaikyti, čia nėra nieko blogo – grįši į salę, treniruosiesi ir vėl būsi viršuje. Bet ta kova ir tas teisėjavimas mane žlugdo – tu atiduodi treniruotėse labai daug, būni toli nuo namų. Žmonės to nemato – mano, kad tu magiškai, automatiškai numeti svorį, išeini ir kovoji. Bet tose treniruotėse tu turi žiaurų krūvį, jei nori ką nors pasiekti.

Bet galiausiai atsigavau. Žinojau, kad eisiu į profesionalus, tik nežinojau, kada. Po olimpinių žaidynių gavau keturis pasiūlymus. Tuo metu nežinojau, kas profesionaliame bokse yra vadybininkas, „promoteris“ (bokso agentas, – LRT.lt), gavau pasiūlymą ir iš to, ir iš to, galvojau, kaip reikės pragyventi, kokios bus sutartys, ar manęs niekas neapgaus. Visi man sakydavo, kad mane apgaus. Nežinojau tų sutarčių, nežinojau, ką aš galiu gauti. Šiandien jau galėčiau pakonsultuoti jaunus kovotojus, kurie kovojo olimpinėse žaidynėse, ką galima gauti iš sutarties.

Pats pasirašiau pačią paprasčiausią sutartį, kuri tęsiasi iki dabar, bet jau liko nedaug, metai, ir viskas pasikeis“, – apie išgyventas emocijas po Rio žaidynių pasakojo E. Stanionis.

Skrydis per Atlantą ir profesionalaus boksininko kelias

Pasibaigus žaidynėms E. Stanionis iškart sulaukė pasiūlymų tapti profesionaliu boksininku – pačiam ieškoti variantų kauniečiui net ir nereikėjo.

„Manęs ieškojo, niekam pats nepaskambinau. Gavau pasiūlymą iš Kanados, Japonijos, du pasiūlymus iš JAV. Atsisėdau, pasišnekėjau, turėjau žmogų Vokietijoje, kuris mane įkišo į APB, matė, kaip kovojau Bundeslygoje. Jis žinojo, kam aš patinku, gavau sutartį, paskaičiau, pažiūrėjau, kokie ten žmonės. Žinojau Richardą Schaeferį, kuris ilgą laiką buvo Floydo Mayweatherio agentas, buvo vienas iš organizacijos „Golden Boy“ pagrindinių įkūrėjų. Taip pat pažinojau savo vadybininką Shelly Finkelį, kuris buvo ir Tysono, ir Holyfieldo vadybininkas. Pasiskaičiau apie visus, pažiūrėjau, ar neapgaudinėja, internete pasižiūrėjau. Pamaniau, kad reikia pabandyti“, – apie sudėtingą ir atsakingą pirmą pasirinkimą pasakojo kaunietis.

Pasirašęs sutartį E. Stanionis pirmą kovą kovojo JAV, Los Andžele. Kaune gimusiam E. Stanioniui išvyka į JAV nebuvo toks lengvas procesas, tačiau buvo ir nepakartojamų momentų, ir tikrai sunkių akimirkų.

„Buvo labai keista. Nuskridau į Los Andželą, niekada nebuvau buvęs JAV, buvo neįtikėtinos emocijos, tuo metu negalėjau patikėti, kad tapau profesionaliu boksininku.

Atvykau treniruotis į „Wild Card“ bokso salę, kur anksčiau žiūrėjau, kaip Manny Pacquiao treniruojasi, tai buvo labai įspūdinga. Freddie Roachas laikė letenas, galvojau, kad tai neįtikėtina.

Pirmos kovos yra tokios. Pirmą kovą laimėjau. Bet nuo pirmos kovos rašiau ir prašiau, kad man duotų stipresnius oponentus, aš nenorėjau būti kaip kiti, kurie laimi pirmas 20 kovų, bet kaunasi su prastais kovotojais. Man naudos iš to nebus, norėjau visada sunkių kovų ir save išbandyti. Aišku, suprantu, kad tai nėra sprintas, tai maratonas ir viską reikia daryti nuosekliai, tą jie ir darė. Aš nieko negaliu nuspręsti už savo vadybininką ir agentą, jie man duoda kovotojus, aš jiems sakau „taip“. Niekada nesu pasakęs, kad nenoriu su kuo nors kovoti, visada sutikdavau su visomis kovomis“, – apie startą profesionaliame ringe pasakojo E. Stanionis.

Kaip minėjo ir pats boksininkas, treniruotis E. Stanionis pradėjo legendinėje „Wild Card“ bokso salėje, o su juo dirbo ir šio sporto legenda, ne vieną pasaulio čempioną išugdęs, dėl darbo su Migueliu Cotto ir Manny Pacquiao išgarsėjęs F. Roachas.

„Turėjau labai didelę atsakomybę, sportavau legendinėje salėje pas Freddy Roachą. Jaučiausi atsakingas, nes turiu pasirodyti gerai, kad ir salės įvaizdžio nesugadinčiau. Treniruotėse atiduodavau save visą ir niekada savęs neklausdavau, ar esu pasiruošęs kovai, nepaisant tų momentų, kai kovodavau traumuotas. Daug kas nežino, su kokiomis traumomis kovodavau ir vis tiek laimėdavau, kartais net pagalvoju, kaip aš galėjau kovoti su tokiomis traumomis.

Freddie mane gerai vertino. Per sparingus nokautavau daug neblogų priešininkų, nelaimėdavau, būdavo daug gilių nokautų. Jis mane vertino labai gerai, kiek girdėjau, jis mano vadybininkui sakė, kad aš antras žmogus po Manny Pacquiao, kuris įėjo pro šitas duris kaip kad jis. Tai buvo toks palyginimas – Manny yra legenda, o aš toks jaunas vaikas iš Lietuvos ir mane jau taip aukštai vertina. Aš nemėgstu, kai mane taip giria, noriu būti tyliai ramiai ir siekti savo tikslų“, – apie neįtikėtiną ir filmo scenarijaus vertą startą pasakojo E. Stanionis.

Kiekvieno profesionalaus kovotojo pradžia būna lėta – jei kovotojas vertinamas gerai, jam parenkami kiek silpnesni priešininkai ir tik palengva yra skiriamos vis sunkesnės kovos.

„Nebuvau patenkintas pradžioje. Pirmoje kovoje kovojau tik keturis raundus, nors prašiau šešių. Bet jau anksti pradėjau kovoti su gerais kovotojais. Teko kovoti su gruzinu, kuris turi daug patirties. Tai buvo kova, kuri galėjo būti per anksti, bet buvau jai pasiruošęs ir man buvo nesvarbu. Vėliau kovojau su Puerto Riko boksininku, kurį labai aukštai vertinu, bet ir tą kovą laimėjau.

Tada turėjau operaciją, paskui gavau vėl tokią kovą apšilimui, bet viskas vėl prasidėjo ir toliau kilau aukštyn“, – pasakojo boksininkas.

Nors dauguma filmų apie boksą rodo romantišką profesionalaus kovotojo gyvenimą, realybė yra kiek kitokia. Kaip pasakoja E. Stanionis, pradžioje teko kovoti ir su savo psichologija, ir su naujo gyvenimo būdo keliamais iššūkiais.

„Pradžioje ten būdavau keturis ar penkis mėnesius. Būdavo sunku – toli nuo šeimos, nuo draugų. Gerai, kad tuo metu su manimi būdavo draugė, bet jai teko grįžti. Buvo chaosas. Viskas buvo keista, viskas buvo kitaip. Daug treniruodavausi, persitreniruodavau. Dabar į JAV vykstu tik mėnesiui, visą kitą laiką ruošiuosi su Vidu Bružu.

Būdavo sunku prabūti vienam, būdavau visiškai vienas, neturėjau nei draugų – nieko. Tiesiog eini į treniruotę, grįžti namo, būni vienas. Meti svorį, visko prisigalvoji.

Nėra jokios romantikos. Jokių premijų negavau, mano atlyginimas tada buvo ganėtinai mažas, dabar pamažu kyla, bet nėra toks, koks turėtų būti“, – apie sunkias akimirkas kalbėjo E. Stanionis.

Kaip ir mėgėjų ringe, E. Stanionis pajuto momentą, kad yra tinkamame kelyje profesionalų bokse. Šis momentas – praėjusių metų kova su Justinu DeLoachu, kurią E. Stanionis laimėjo nokautu. Nors po šios kovos bendraudamas su portalu LRT.lt lietuvis netryško džiaugsmu, dabar, praėjus laiko, teigia, kad tai buvo itin svarbi kova karjeroje.

„Kova su Justinu mane pastūmėjo, tai buvo pagrindinė vakaro kova. Visi manė, kad ta kova parodys, kas aš esu, o ir jis turėjo šansą pakilti. Prieš kovą, manau, buvau pačios geriausios formos karjeroje. Tą dieną puikiai atsikėliau, gerai jaučiausi, buvau laimingas ir tą kovą laimėjau. Viskas buvo nuostabu.

Tik po to jau reikėjo likti dar vienai kovai, nors jau buvau persitreniravęs. Įveikiau visus sunkumus, nebežiūriu į praeitį – žiūriu tik į ateitį“, – iššūkį prisiminė kaunietis.

Visai netrukus E. Stanionio laukė ir tikriausiai kol kas didžiausias iššūkis profesionalaus boksininko karjeroje – 12 raundų kova su Thomu Dulorme galėjo lemti lietuvio šansus kovoti dėl titulo, o pasiekta pergalė pavertė jį pagrindiniu pretendentu kovoti dėl WBA čempiono diržo.

„Šita kova man buvo svarbi. Tai buvo dvylikos raundų kova, niekas Lietuvoje nėra kovojęs dvylika raundų, bent jau nieko nežinau. Gavau gerą priešininką, pasiruošimo etape buvo visko. Pasakyčiau, kad tai buvo viena blogiausių mano kovų. Tikrai nebuvau gerai pasiruošęs, nebuvau visiškai sveikas ir kovodamas gavau traumą. Tad negalėjau parodyti visko. Naktį prieš kovą turėjau daug pokalbių su savimi, nes žinojau, kad galėsiu eiti toliau, jei laimėsiu“, – Puerto Riko kovotojo iššūkį ir pergalės svarbą apibūdino E. Stanionis.

Šiuo metu E. Stanionio tikslas yra absoliučiai aiškus – WBA diržas. Tačiau sportininkas puoselėja ir kitas svajones.

„Didžiausia mano svajonė yra laimėti WBC diržą – žaliąjį, istorinį diržą. Tai labiausiai vertinamas diržas, prestižinis. Iškovoti diržą ir perrašyti Lietuvos istoriją būtų nuostabu. Esame tik du kovotojai iš Lietuvos, besikaunantys tokiu lygiu, tad kol kas abu kuriame istoriją“, – su šypsena veide apie svajonę kalbėjo E. Stanionis.

Interviu portalams delfi.lt ir lrytas.lt E. Stanionis minėjo, kad karjerą nori baigti būdamas 31 metų. Paklaustas apie tokio sumanymo priežastis, buvo atviras – boksininko karjera yra labai sunki, tad norisi ją baigti sveikam ir dar būnant galimybių viršūnėje.

„Norėčiau dar ketverius metus kovoti ir karjerą baigti olimpinėse žaidynėse. Tą dieną taip sakiau, šiandien taip sakau, gal tai pasikeis, negaliu pasakyti. Šis sportas nėra kaip žaidimas, jis labai išsekina, kiekviena stovykla ką nors iš tavęs atima. Ruošiesi, motyvacija dingsta, kartais ir ilgam, ją surasti vėl būna labai sunku – reikia atlaikyti didžiulius krūvius.

Vieni sako, kad nuo 31 metų yra pikas, kiti sako, kad tai nėra pikas, nežinau, nežinau, kada bus mano pikas. Gal vėliau jausiuosi geriau ir sakysiu kitaip, bet mano planas yra 31 metų baigti karjerą. Šiandien sakau taip, bet ateityje gal mintys pasikeis“, – svarstė E. Stanionis.

Paklaustas, ar baigęs karjerą norėtų tapti treneriu, E. Stanionis purtė galvą – labiausiai pasiilgo ramybės.

„Treniruoti nenoriu. Tai yra per didelis darbas, žinau, kiek reikia važinėti. Aš visą savo karjerą atkeliavau. Aš neturėjau net to gyvenimo, neturėjau švenčių: mokyklos ar universiteto baigimo, gimtadienių. Galėčiau rankos pirštais suskaičiuoti, kiek esu šventęs. Labai daug visko nemačiau ir daug šeimos švenčių teko praleisti, tad noriu pagyventi pabaigęs sportą“, – teigė E. Stanionis.

 

Informacija ir nuotrauka: lrt.lt