Buvęs Garliavos apylinkių seniūno pavaduotojas Linksmakalniui Rimukas Gasparas Adomaitis pasakojo, jog atkūrus Nepriklausomybę į buvusius sovietų kariškių daugiabučius pradėjo keltis nauji gyventojai. Jau minėjome, jog Linksmakalnyje yra vos keletas sodybų. Žmonės čia gyvena daugiabučiuose pastatuose. Visai kaip mieste. Tačiau čia gyvenantys gali džiaugtis tuo, jog gamta yra visai šalia. Už parko, paėjus gilyn į mišką, atsidursite prie Linksmakalnio sodų. Šie sodai (dačos) yra išlikę nuo sovietmečio laikų, tik didžioji dalis naudotojų jau yra pasikeitę. Iš istorijos žinome, kad sovietmečiu buvo formuojama politika, jog žmogus neturėtų daug laisvo laiko – kad nepradėtų mitinguoti ar kitaip burtis neturėdamas ką veikti. Todėl buvo leidžiama turėti nedidelį kolektyvinį sodą, kuriame galima daug dirbti ir kažką užsiauginti, tačiau nepakenkti ekonomikos vystymuisi: užauginamų daržovių ir vaisių kiekiai buvo nedideli ir nesudarė konkurencijos parduotuvėse esančiai produkcijai.
Dar vienas įdomus dalykas – jog Linksmakalnis įsikūręs šalia upės pavadinimu Šventupė. Lietuvoje žinomos 53 upės, kurių pavadinimuose yra žodis „šventas” arba šaknis „švent”. Šventos upės minimos jau XIV a. rašytiniuose šaltiniuose. Informacijos apie sakralinę, religinę, istorinę Šventupių reikšmę gana gausu. Kai kurių Šventupių geografinė padėtis rodo, jog jos, matyt, skyrė atskiras istorines žemes. Šventosios upės (arba jų atkarpos) dažnai priklauso šventoms vietovėms, joms teikta ir sakrali religinė reikšmė. Tikėta, kad Šventupių vanduo turįs nepaprastų savybių, šioms upėms rodyta ypatinga pagarba. Galbūt ir čia tekanti upė kadaise buvo šventa. Juk angelai ne be reikalo pasirinko Linksmakalnį!? Bet apie juos vėliau. O dabar keliaukite tolyn.