Yra asmenybių, kurių gyvenimo kiekviena diena – kaip istorijos ir išgyvenimo vadovėlis, priverčiantis krūpčioti, stebėtis ar žavėtis. Prisimindami Gedulo ir Vilties dieną, šiemet prisiminkime ir žmogų Legendą – tėvą Stanislovą.
Lygiai prieš penkiolika metų birželio 23-ją kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis, visų vadinamas Tėvu Stanislovu, buvo pašauktas Amžinybėn. Ilgas spalvingas, gal labiau juodai baltas, Jo gyvenimo filmas.
Tikrai ne vienam teko svečiuotis Paberžėje ar Dotnuvoje, kur atvykdavo patarimo ir smalsuolių ekskursijos, ir žinomi Lietuvos žmonės. Kiekvienas rasdavo atsakymą į iškilusius klausimus. „Jo tikslas buvo ne smerkti, o padėti. Tėvelis buvo ypatingas psichologas, sielos gydytojas”, – prisimena muziejininkė R.Galvanauskienė. Išgyvenęs tardymus ir tremtis, dešimt metų kalėjo Intoje ir Vorkutoje. Grįžęs, vėl ištremtas ir išlikęs stiprus. „Kilnotas” iš parapijos į parapiją. Ir…1996 metais apdovanotas už nuopelnus Lietuvai Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tapęs Kėdainių krašto Garbės piliečiu. Ar teko laimė JUMS prisiliesti prie šio Žmogaus? Kviečiu pasidalinti (čia) savo patyrimu, savo „prisilietimu”.
Aš, sovietinių laikų moksleivė, dar nesupratau ką reiškia mano Mamytės parvežtos iš Paberžės dvi geležinės saulutės – kryželiai, kuriuos kaip lauktuves įteikė Garliavos bažnyčios choristams (vadovė vienuolė Zuzana) tėvas Stanislovas. Vėliau, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teko važiuoti su stovyklautojų ekskursija du kartus. Tėvą Stanislovą prisimenu, kaip ramiai kalbantį Išminčių, kurio kiekvienas žodis išgyventas ir pagardintas gyvenimo druska.
Režisierė ir renginių organizatorė Z. Butiškytė